Tvenkinio kasimas dažnam sodybos šeimininkui atrodo paprastas procesas: išsinuomoji ekskavatorių, iškasi duobę, palauki lietaus ir turi balą. Tačiau praktika rodo, kad be plano iškasti tvenkiniai po poros metų tampa arba smirdančiomis pelkėmis, arba tiesiog tuščiomis duobėmis, kuriose nelaiko vanduo. Klaidų taisymas visada kainuoja dvigubai brangiau nei teisingas darbas iš pirmo karto, nes technikai tenka dirbti su šlapiu, klampiu gruntu. Štai penkios esminės klaidos, kurias daro net ir patyrę ūkininkai.
Pirma klaida: neteisingas šlaitų nuolydis ir jų stabilumas
Tai pati dažniausia ir brangiausiai kainuojanti klaida. Jei padarysite per stačius šlaitus, norėdami sutaupyti vietos sklype, gruntas neišvengiamai pradės slinkti į apačią. Vanduo tvenkinyje nuolat bus drumstas, nes molis ir smėlis niekaip nenusės, o jūsų tvenkinio gylis per kelis sezonus sumažės perpus dėl susikaupusio nuošliaužų sluoksnio. Praktinis sprendimas: Šlaitas turi būti nuolaidus. Rekomenduojamas santykis yra 1:3 (vienas metras gylio į tris metrus ilgio). Jei gruntas smėlingas – darykite 1:4. Tik toks nuolydis užtikrina, kad gruntas laikysis savo vietoje. Be to, lėkšti šlaitai yra gyvybiškai svarbūs saugumui – jei žmogus ar gyvūnas įkristų į vandenį, esant stačiam krantui išlipti beveik neįmanoma, o lėkštas krantas leidžia saugiai pasiekti sausumą. Pakrantės augmenija taip pat geriau įsitvirtina lėkštame šlaite, o jos šaknys veikia kaip natūralus armatūros tinklas, laikantis gruntą.
Antra klaida: melioracijos sistemų ignoravimas
Lietuva yra drenuotas kraštas, todėl kasant tvenkinį beveik 80% tikimybė, kad pataikysite į drenažo vamzdelius. Jei juos tiesiog nukirsite ir užkasite, pasekmės bus dvi: jūsų tvenkinys gali pradėti sekti, nes vanduo išeis per drenažą į žemiau esančius kaimyno laukus, o jūsų paties sklypas aplink tvenkinį taps negyvybinga klampyne. Praktinis sprendimas: Prieš pradedant darbus būtina gauti melioracijos planus iš savivaldybės Žemės ūkio skyriaus. Jei kasdami pažeidėte drenažą, jį būtina tinkamai „apeiti“. Tai daroma perklotant vamzdžius aplink tvenkinio perimetrą, išlaikant reikiamą nuolydį, kad vandens srautas nenutrūktų. Tai padidins sąmatą, bet apsaugos jus nuo baudų ir kaimynų skundų dėl užlietų rūsių ar sugadintų pasėlių.
Trečia klaida: „molio puodo“ pramušimas
Dauguma tvenkinių Lietuvoje laikosi dėl nepralaidaus molio sluoksnio. Tai natūrali hidroizoliacija, kurią gamta kūrė tūkstantmečius. Jei ekskavatorius, norėdamas padaryti tvenkinį dar gilesnį, pramuša šį sluoksnį ir pasiekia smėlį ar žvyrą, tvenkinys taps „rėčiu“. Vanduo ištekės į gilesnius gruntinius sluoksnius, ir jūs turėsite sausą, piktžolėmis apaugusią duobę. Praktinis sprendimas: Prieš kasimą rekomenduojama atlikti bandomuosius gręžinius. Jei kasimo metu matote, kad molis baigiasi ir prasideda žvyras, kasimą toje vietoje stabdykite. Jei molio sluoksnis jau pažeistas, teks investuoti į brangias hidroizoliacines membranas arba atvežtinį molį. Molio plūktas sluoksnis turi būti ne mažesnis nei 50 cm storio, o jį sutrypti (sutankinti) reikia labai kruopščiai, naudojant sunkiąją techniką.
Ketvirta klaida: humuso palikimas dugne (biologinė bomba)
Humusas (juodžemis) yra pilnas organikos, bakterijų ir augalų liekanų. Jei jį paliksite tvenkinio dugne po vandeniu, prasidės puvimo procesas be deguonies (anaerobinis skilimas). Išsiskirs sieros vandenilis ir metanas, vanduo smirdės, o žuvys paprasčiausiai išdus. Be to, juodžemis yra puiki trąša dumbliams – tvenkinys tuoj pat „pražys“ žalia spalva, kurios vėliau nepavyks išnaikinti jokiomis priemonėmis. Praktinis sprendimas: Prieš pradedant gilinti tvenkinį, visas juodžemis turi būti visiškai nustumtas į šalį. Tvenkinio „lovys“ formuojamas tik iš gryno mineralinio grunto. Net viena palikta velėnos juosta gali sugadinti vandens kokybę keleriems metams į priekį. Iškastą juodžemį panaudokite sodo formavimui ar sklypo lyginimui, bet neleiskite jam patekti į vandenį.
Penkta klaida: netinkamas vietos parinkimas dėl medžių ir vėjo
Daugelis nori tvenkinio sode po senais medžiais. Tai gražu, bet tragiška tvenkinio priežiūrai. Krentantys lapai, spygliai ir šakos nusėda dugne ir pūva, eikvodami deguonį, kurio žuvims ypač trūksta vasaros naktimis ir žiemą po ledu. Be to, medžių šaknys gali pramušti molio sluoksnį ar pažeisti krantų stabilumą. Praktinis sprendimas: Tvenkinys turėtų būti bent 15 metrų atstumu nuo didelių medžių. Taip pat svarbu, kad tvenkinys nebūtų visiškai užstotas nuo vėjo. Vėjas yra natūralus aeratorius – banguodamas vandenį jis padeda deguoniui ištirpti. Jei tvenkinys bus gilioje užuovėjoje, vanduo „stovės“, greičiau perkais ir pradės rūgti. Idealu, jei tvenkinys bent kelias valandas per dieną gauna tiesioginių saulės spindulių (augalams), bet likusį laiką yra daliniame šešėlyje (kad neperkaistų).
Parašykite komentarą